kodėl puerta de la aurora ir šiek tiek įdomaus apie aušros vartus

Puerta de la Aurora (isp.) reiškia Aušros Vartus. Kodėl taip pavadinau savo tinklaraštį? Didelių gudrybių ieškoti nereikia. Mano vardas Aušra, o savo turistams paprastai "leidžiu" save vadinti ispanišku savo vardo atitikmeniu "Aurora". Nematau reikalo, kad vos kelias valandas būdami su manimi, jie džiovintų savo smegenis ir laužytų liežuvius, bandydami prisiminti ir ištarti mano tikrąjį vardą. Na o Aušros Vartai - reikšmingas Vilniaus simbolis,  vienintelė vieta mieste, kur labai vizualiai galima parodyti viduramžiško senamiesčio pradžią (arba pabaigą). Kadangi, kaip jau esu minėjusi, su turistais dažniausiai nuo šios vietos pradedu ekskursiją pėsčiomis, man Aušros Vartai simbolizuoja pradžią. Visuomet, prieš įžengiant pro vartus į miestą, turistus sulaikau, papasakoju miesto sienos atsiradimo ir išnykimo istoriją, užsimenu apie šios vietovės šventumą ir pasistengiu sudominti už šių vartų slypinčiomis paslaptimis. Tikiuosi, kad panašiai bus ir su šiuo tinklaraščiu, kuriuo bandau atverti vartus į spalvingo gido darbo įspūdžius.

Prieš įžengiant pro Aušros Vartus aš paprastai paminiu tokius dalykus:

kaip stengdavausi "tilpti" į laiką ir gerasis milžinas kristoforas.

Neseniai su kolegomis diskutavome, kaip sekasi valdyti savo ekskursijos laiką. Iš tiesų, tai sekasi ne visai. Kad ir kiek tiksliai susiplanuotum, kad ir kiek greitai bėgtum, kad ir kiek trumpai pasakotum - turistai žmonės atsipalaidavę, niekur neskuba. Suprantama - jie atostogauja, Vilniuje praleidžia vos vieną dieną: nori kuo daugiau pamatyti, nufotografuoti, pajusti miesto dvasią, o tuo pačiu ir pailsėti. O dar visokie "noriu gerti", "kur tualetas?", "prisėsiu sekundei" ir t.t. Ir jiems, tiesą sakant, nerūpi, kad gidas privalo parodyti visus numatytus objektus ir spėti tai padaryti laiku, t.y. iki jiems užsakytų pietų.

Ir čia gidai (bent jau aš) būna priversti susigalvoti smulkių gudrybių...

pirmasis sezonas. trumpa apžvalga ir mozės ragai.

raguotas mozė
vilniaus arkikatedros sienoje

Esu nauja gidė, dirbanti kelis mėnesius. Neseniai susiskaičiavau, kiek ekskursijų jau vedžiau, ir pasirodė, kad ne tiek jau ir mažai. Ne kelias, ne keliolika - kelias dešimtis. Savo miestą parodžiau keliems šimtams užsieniečių, didžiajai daugumai kurių jis labai labai patiko. Dabar sezonas lyg ir baigiasi, todėl galiu ramiai susirašyti įspūdžius, kurių susikaupė ir galvoje, ir užrašų knygelėse, ir facebooke. Kad tik žinočiau, nuo ko pradėti...

Ar buvo sunku? Be galo. Nebuvo nė vienos ekskursijos (nesvarbu, ar vesčiau ją keturiasdešimt aštuoniems, ar dviems žmonėms), į kurią eičiau rami. Kaskart skaitydavau iki nukritimo, kaldavau architektūrinius terminus (kuriuos nuolat pamiršdavau - ir dabar neatsimenu, kuo skiriasi medalionai nuo kartušų ir rokailių, nerviūros nuo travėjų, dorėninis orderis nuo jonėninio ir t.t.), vienuolių pavardes ir šventųjų simbolius, paveikslų ir skulptūrų pavadinimus, ieškodavau mūsų istorijoje ar architektūroje sąsajų su turistų šalimis.