kas vilniuje galėtų dominti ispaną?

Ruošdamasi ekskursijai, visada stengiuosi ieškoti kažkokių sąsajų su turistų šalimi. Man tai be galo įdomi ir neišsemiama tema, ir šiame tinklaraštyje kartais stengsiuosi ją pavystyti.
Daugiausiai dirbau su ispanais, todėl ir pradėsiu nuo jų, nors labai daug bendrybių, prisipažįstu, taip ir neatradau.
Taigi kokių tikrų ir šiek tiek pagrąžintų sąsajų su Ispanija ir ispanais turime Vilniuje?
1. Vilniaus universitete pirmajame jo veiklos šimtmetyje dirbo (ir net buvo VU rektoriais) 3 ispanų teologai jėzuitai:
1585-1592 m. Garcia Alabiano,
1605-1608 m. Miguel Ortiz ir
1643-1646 m. Benedictus de Soxo. Jo rektoriavimo metu Vilniaus universitete buvo įsteigtas bažnytinės ir civilinės teisių fakultetas, jis - pirmosios Lietuvoje teisės knygos autorius.

kaip stengdavausi "tilpti" į laiką ir gerasis milžinas kristoforas.

Neseniai su kolegomis diskutavome, kaip sekasi valdyti savo ekskursijos laiką. Iš tiesų, tai sekasi ne visai. Kad ir kiek tiksliai susiplanuotum, kad ir kiek greitai bėgtum, kad ir kiek trumpai pasakotum - turistai žmonės atsipalaidavę, niekur neskuba. Suprantama - jie atostogauja, Vilniuje praleidžia vos vieną dieną: nori kuo daugiau pamatyti, nufotografuoti, pajusti miesto dvasią, o tuo pačiu ir pailsėti. O dar visokie "noriu gerti", "kur tualetas?", "prisėsiu sekundei" ir t.t. Ir jiems, tiesą sakant, nerūpi, kad gidas privalo parodyti visus numatytus objektus ir spėti tai padaryti laiku, t.y. iki jiems užsakytų pietų.

Ir čia gidai (bent jau aš) būna priversti susigalvoti smulkių gudrybių...

pirmasis sezonas. trumpa apžvalga ir mozės ragai.

raguotas mozė
vilniaus arkikatedros sienoje

Esu nauja gidė, dirbanti kelis mėnesius. Neseniai susiskaičiavau, kiek ekskursijų jau vedžiau, ir pasirodė, kad ne tiek jau ir mažai. Ne kelias, ne keliolika - kelias dešimtis. Savo miestą parodžiau keliems šimtams užsieniečių, didžiajai daugumai kurių jis labai labai patiko. Dabar sezonas lyg ir baigiasi, todėl galiu ramiai susirašyti įspūdžius, kurių susikaupė ir galvoje, ir užrašų knygelėse, ir facebooke. Kad tik žinočiau, nuo ko pradėti...

Ar buvo sunku? Be galo. Nebuvo nė vienos ekskursijos (nesvarbu, ar vesčiau ją keturiasdešimt aštuoniems, ar dviems žmonėms), į kurią eičiau rami. Kaskart skaitydavau iki nukritimo, kaldavau architektūrinius terminus (kuriuos nuolat pamiršdavau - ir dabar neatsimenu, kuo skiriasi medalionai nuo kartušų ir rokailių, nerviūros nuo travėjų, dorėninis orderis nuo jonėninio ir t.t.), vienuolių pavardes ir šventųjų simbolius, paveikslų ir skulptūrų pavadinimus, ieškodavau mūsų istorijoje ar architektūroje sąsajų su turistų šalimis.