pirmasis sezonas. trumpa apžvalga ir mozės ragai.

raguotas mozė
vilniaus arkikatedros sienoje

Esu nauja gidė, dirbanti kelis mėnesius. Neseniai susiskaičiavau, kiek ekskursijų jau vedžiau, ir pasirodė, kad ne tiek jau ir mažai. Ne kelias, ne keliolika - kelias dešimtis. Savo miestą parodžiau keliems šimtams užsieniečių, didžiajai daugumai kurių jis labai labai patiko. Dabar sezonas lyg ir baigiasi, todėl galiu ramiai susirašyti įspūdžius, kurių susikaupė ir galvoje, ir užrašų knygelėse, ir facebooke. Kad tik žinočiau, nuo ko pradėti...

Ar buvo sunku? Be galo. Nebuvo nė vienos ekskursijos (nesvarbu, ar vesčiau ją keturiasdešimt aštuoniems, ar dviems žmonėms), į kurią eičiau rami. Kaskart skaitydavau iki nukritimo, kaldavau architektūrinius terminus (kuriuos nuolat pamiršdavau - ir dabar neatsimenu, kuo skiriasi medalionai nuo kartušų ir rokailių, nerviūros nuo travėjų, dorėninis orderis nuo jonėninio ir t.t.), vienuolių pavardes ir šventųjų simbolius, paveikslų ir skulptūrų pavadinimus, ieškodavau mūsų istorijoje ar architektūroje sąsajų su turistų šalimis.
Pastoviai kartodavausi trumpus ir sklandžius legendų ir padavimų tekstukus, kuriuos per kelias minutes teks atpasakoti savo turistams. Prieš išlėkdama dar nepamiršdavau viena akimi peržvelgti tos dienos orus, šventes, prezidentės darbotvarkę, renginius Rotušėje ir aplinkui. Apie mišių grafikus, muziejų bilietų kainas ir darbo laiką, senamiesčio kavinių meniu net nekalbu - tą tai išmokau pirmiausiai. Ir nepaisant visko - ne tai buvo sunkiausia. Sudėtingiausia būdavo susiimti ir pasikrauti teigiamos energijos tada, kada jos reikėdavo, o ne tada, kai tau norėdavosi. Ir tas nuolatinis fizinis nuovargis - juk ekskursijas vedžiau laisvu nuo pastovaus darbo metu, pailsėti beveik neturėdavau kada.

Patyrę gidai sako, kad pirmųjų gidavimo metų nenori net prisiminti, ir aš juos suprantu. Nepaisant visko, man šis sezonas buvo nepaprastai įdomus, suteikęs daugybę žinių, atvėręs man netikėtas savybes ir parodęs, ką dar reikia tobulinti.

Pabaigti savo pirmąją žinutę norėčiau linksma gaida. Ekskursijas vedžiau dviem užsienio kalbomis, kurias esu primiršusi. kartais supainiodavau ne tik linksnį ar veiksmažodžio laiką, bet ir vieną kitą žodį. Pateisindama save turistams visuomet parodydavau į Arkikatedros sienoje esančią Mozės skulptūrą ir papasakodavau istoriją apie  „Mozės ragus“ - istorinę vertimo klaidą.  [...Mozės ragai - tai Šv. Jeronimo įvelta klaida: supainiojęs hebrajiško teksto žodžius „keren“ (raguotas) ir „karan“ (spindintis), Jeronimas parašė „facies Mosi cornuta“, t.y. „raguotas Mozės veidas”, nors iš tiesų izraelitai pamatė „švytinčią jo veido odą“. Dėl šio nesusipratimo Mozė ne tik dailėje buvo vaizduojamas piktas ir su ragais... (šaltinis: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga)]. Taigi, net ir šventieji puodus su klaidomis lipdo, o man kartą „pasisekė“ net ir čia susipainioti - vietoj „Mozė su ragais“ sugebėjau pasakyti  „Mozė su kiaušiniais“. Taigi toks tas iššūkių pilnas darbas....