puerta de la aurora: kaip stengdavausi "tilpti" į laiką ir gerasis milžinas kristoforas.

Neseniai su kolegomis diskutavome, kaip sekasi valdyti savo ekskursijos laiką. Iš tiesų, tai sekasi ne visai. Kad ir kiek tiksliai susiplanuotum, kad ir kiek greitai bėgtum, kad ir kiek trumpai pasakotum - turistai žmonės atsipalaidavę, niekur neskuba. Suprantama - jie atostogauja, Vilniuje praleidžia vos vieną dieną: nori kuo daugiau pamatyti, nufotografuoti, pajusti miesto dvasią, o tuo pačiu ir pailsėti. O dar visokie "noriu gerti", "kur tualetas?", "prisėsiu sekundei" ir t.t. Ir jiems, tiesą sakant, nerūpi, kad gidas privalo parodyti visus numatytus objektus ir spėti tai padaryti laiku, t.y. iki jiems užsakytų pietų.

Ir čia gidai (bent jau aš) būna priversti susigalvoti smulkių gudrybių...

jei yra autobusas: prie kai kurių objektų (kaip antai Šv.Onos bažnyčia) nesustoti. Pravažiuoti autobusu ir pasiūlyti sugrįžti čia patiems, kai turės laisvą valandą.
ekskursiją pradėti nuo Aušros Vartų ir keliauti nuokalne Katedros link. Taip turistai mažiau pavargsta ir greičiau tipena.
pasiūlyti susitikti už 5 min prie kokio sutarto objekto ir nuskubėti ten pirmam. Praėjus 5 min - pradėti pasakoti savo istorijas. Tiems, kam įdomu, paskubės, o kas neskuba - jiems nelabai ir rūpi. (tiesa, tokiu atveju prieš nuskubant prie dar vieno objekto, derėtų nepamiršti palaukti paskutinių turistų arba susitarti su grupės vadovu, kad šis jų luktelėtų.)
dar galima sutarti konkretų išvykimo autobusu laiką ir informuoti, kad autobusas toje vietoje negali ilgai stovėti: po 5 min nuo sutarto laiko jis tiesiog išvyks. Ypač tai veikia prie kokių nors kapinių - tokiose vietose joks turistas paprastai nedega dideliu noru būti paliktas.

Aišku, šios gudrybės anaiptol nėra tokios gudrios ir tikrai nėra jokia panacėja gidui. Ekskursijos laiko valdymas pirmaisiais metais taip ir liko iki galo neįminta mįslė. Kaip aš ją mindavau? Po pirmų kartų, kai pamačiau, kad mano desperatiškas blaškymasis ir bėgimas vos ne Bolto greičiu nieko nepakeis - tiesiog atsipūčiau: kiek spėsim, tiek pamatysim, o jei šiek tiek užtęsim - niekas dėl to nemirs. Mano turistams tai tiko.

Ir pabaigai - trumpa istorija apie Vilniaus globėją - Šventąjį Kristoforą. Legenda byloja, kad jis buvęs labai aukštas, gyvenęs prie upės ir ant pečių per ją nešiojęs keleivius. vienąsyk mažas berniukas paprašė perkelti jį į kitą krantą. Benešant vaiką, jis pasidarė toks sunkus, kad Kristoforas išsigando, jog abu paskęs. Paklaustas kas jis toks ir kodėl esąs toks sunkus, berniukas pasisakė esąs Kristus ir nešąs savo rankose visų pasaulio žmonių nuodėmes (šaltinis www.piligrimai.lt).