šventieji keliautojų globėjai

Šv. Kristoforas - keliautojų globėjas

Visų Šventųjų dieną nusprendžiau parašyti apie šventuosius globėjus. Kadangi gidai savo šventojo globėjo dar neturi, taigi šįkart - apie keliautojų globėjus. Geriausiai pažįstamas - Šv. Kristoforas, tačiau be jo keliautojų globėju laikomas Šv. Arkangelas Mykolas, Šv. Brigita iš Airijos ir keletas kitų, tikriausiai mums mažiau žinomų: Šv. Juozapas Kupertinietis, Šv. Bona Pizietė.

kas vilniuje galėtų dominti turką?

Turkija ir turkai - dar vienas mano susidomėjimo objektas, todėl man žinomomis sąsajomis su šia šalimi ir tauta pasidalinsiu kuo skubiau. Kaip ir su Ispanija, su Turkija itin daug ryšių atrasti nepavyko, bet šis tas vis tiek yra:
1. XV a. turėjome bendrą sieną su Turkija. Tuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, žinia, valdos tęsėsi iki pat Juodosios jūros, o tame pačiame pajūry Krymo chanatą valdė ne kas kitas, kaip Osmanų imperija. Vikipedijoje galima rasti ir tokių istorijos detalių, kad pvz. žinomos Girėjų dinastijos pradininkas Chadži Girėjus yra gimęs Trakuose, LDK padedant jis tapo Krymo chanu, o valdant jo sūnui Krymo chanatas tapo Turkijos vasalu.

kodėl puerta de la aurora ir šiek tiek įdomaus apie aušros vartus

Puerta de la Aurora (isp.) reiškia Aušros Vartus. Kodėl taip pavadinau savo tinklaraštį? Didelių gudrybių ieškoti nereikia. Mano vardas Aušra, o savo turistams paprastai "leidžiu" save vadinti ispanišku savo vardo atitikmeniu "Aurora". Nematau reikalo, kad vos kelias valandas būdami su manimi, jie džiovintų savo smegenis ir laužytų liežuvius, bandydami prisiminti ir ištarti mano tikrąjį vardą. Na o Aušros Vartai - reikšmingas Vilniaus simbolis,  vienintelė vieta mieste, kur labai vizualiai galima parodyti viduramžiško senamiesčio pradžią (arba pabaigą). Kadangi, kaip jau esu minėjusi, su turistais dažniausiai nuo šios vietos pradedu ekskursiją pėsčiomis, man Aušros Vartai simbolizuoja pradžią. Visuomet, prieš įžengiant pro vartus į miestą, turistus sulaikau, papasakoju miesto sienos atsiradimo ir išnykimo istoriją, užsimenu apie šios vietovės šventumą ir pasistengiu sudominti už šių vartų slypinčiomis paslaptimis. Tikiuosi, kad panašiai bus ir su šiuo tinklaraščiu, kuriuo bandau atverti vartus į spalvingo gido darbo įspūdžius.

Prieš įžengiant pro Aušros Vartus aš paprastai paminiu tokius dalykus:

kas vilniuje galėtų dominti ispaną?

Ruošdamasi ekskursijai, visada stengiuosi ieškoti kažkokių sąsajų su turistų šalimi. Man tai be galo įdomi ir neišsemiama tema, ir šiame tinklaraštyje kartais stengsiuosi ją pavystyti.
Daugiausiai dirbau su ispanais, todėl ir pradėsiu nuo jų, nors labai daug bendrybių, prisipažįstu, taip ir neatradau.
Taigi kokių tikrų ir šiek tiek pagrąžintų sąsajų su Ispanija ir ispanais turime Vilniuje?
1. Vilniaus universitete pirmajame jo veiklos šimtmetyje dirbo (ir net buvo VU rektoriais) 3 ispanų teologai jėzuitai:
1585-1592 m. Garcia Alabiano,
1605-1608 m. Miguel Ortiz ir
1643-1646 m. Benedictus de Soxo. Jo rektoriavimo metu Vilniaus universitete buvo įsteigtas bažnytinės ir civilinės teisių fakultetas, jis - pirmosios Lietuvoje teisės knygos autorius.

ką su turistais veikti kapinėse?

geros ekskursijos!

Visai prieš sezono pabaigą gavau užsakymą nuvežti turistų grupę į Antakalnio kapines. Pasirodė keista - ir ką ten matys atostogaujantys užsieniečiai. Suprasčiau, jei ten būtų palaidoti artimieji. Na dar jei būtų vokiečiai, lenkai ar prancūzai, norintys aplankyti savų karių kapus. Bet "maniškiai" nei vieni, nei kiti nei treti. Bet jei reikia kapinių - tai keliausim į kapines. Daug informacijos neradau - šiek tiek Vikipedijoje, šiek tiek Vilnijos vartuose, antakalniečių svetainėje, ekskursijos išvakarėse dar ir gyvai apsižvalgiau, dėl visa ko darbo laiką patikrinau (vasaros metu atidarytos, berods, iki 22 val., žiemą - trumpiau, bet irgi leidžia lankytis iki vakaro). Ir ką. Ogi apsilankymas kapinėse buvo viena sėkmingiausių ekskursijos dalių. rimtai! Nuo šiol kiek įmanoma dažniau siūlysiu įtraukti šį objektą į ekskursijas, nes:

kaip stengdavausi "tilpti" į laiką ir gerasis milžinas kristoforas.

Neseniai su kolegomis diskutavome, kaip sekasi valdyti savo ekskursijos laiką. Iš tiesų, tai sekasi ne visai. Kad ir kiek tiksliai susiplanuotum, kad ir kiek greitai bėgtum, kad ir kiek trumpai pasakotum - turistai žmonės atsipalaidavę, niekur neskuba. Suprantama - jie atostogauja, Vilniuje praleidžia vos vieną dieną: nori kuo daugiau pamatyti, nufotografuoti, pajusti miesto dvasią, o tuo pačiu ir pailsėti. O dar visokie "noriu gerti", "kur tualetas?", "prisėsiu sekundei" ir t.t. Ir jiems, tiesą sakant, nerūpi, kad gidas privalo parodyti visus numatytus objektus ir spėti tai padaryti laiku, t.y. iki jiems užsakytų pietų.

Ir čia gidai (bent jau aš) būna priversti susigalvoti smulkių gudrybių...

pirmasis sezonas. trumpa apžvalga ir mozės ragai.

raguotas mozė
vilniaus arkikatedros sienoje

Esu nauja gidė, dirbanti kelis mėnesius. Neseniai susiskaičiavau, kiek ekskursijų jau vedžiau, ir pasirodė, kad ne tiek jau ir mažai. Ne kelias, ne keliolika - kelias dešimtis. Savo miestą parodžiau keliems šimtams užsieniečių, didžiajai daugumai kurių jis labai labai patiko. Dabar sezonas lyg ir baigiasi, todėl galiu ramiai susirašyti įspūdžius, kurių susikaupė ir galvoje, ir užrašų knygelėse, ir facebooke. Kad tik žinočiau, nuo ko pradėti...

Ar buvo sunku? Be galo. Nebuvo nė vienos ekskursijos (nesvarbu, ar vesčiau ją keturiasdešimt aštuoniems, ar dviems žmonėms), į kurią eičiau rami. Kaskart skaitydavau iki nukritimo, kaldavau architektūrinius terminus (kuriuos nuolat pamiršdavau - ir dabar neatsimenu, kuo skiriasi medalionai nuo kartušų ir rokailių, nerviūros nuo travėjų, dorėninis orderis nuo jonėninio ir t.t.), vienuolių pavardes ir šventųjų simbolius, paveikslų ir skulptūrų pavadinimus, ieškodavau mūsų istorijoje ar architektūroje sąsajų su turistų šalimis.